VAIKO IŠLAIKYMAS: IŠLAIKYMO DYDIS, PILNAMEČIŲ VAIKŲ IŠLAIKYMAS IR IŠLAIKYMO DYDŽIO PAKEITIMAS

Ką svarbu žinoti tėvams?
Vaiko išlaikymas yra ne tik moralinė, bet ir įstatyme įtvirtinta tėvų pareiga. Nepriklausomai nuo to, ar tėvai gyvena kartu, ar yra išsiskyrę, abu jie privalo rūpintis vaiko materialine gerove ir sudaryti sąlygas jo visaverčiam vystymuisi. Praktikoje būtent dėl išlaikymo dydžio, jo mokėjimo tvarkos ar vėlesnio pakeitimo kyla daugiausia ginčų tarp tėvų.
Pareiga išlaikyti nepilnamečius vaikus
Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas numato, kad abu tėvai privalo materialiai išlaikyti savo nepilnamečius vaikus. Ši pareiga yra absoliuti ir nepriklauso nuo tėvų tarpusavio santykių, bendravimo su vaiku intensyvumo ar gyvenamosios vietos.
Vaiko išlaikymas apima ne tik maisto, drabužių ar būsto išlaidas. Jis taip pat skirtas užtikrinti vaiko ugdymo, sveikatos priežiūros, laisvalaikio, socialinių ir kultūrinių poreikių tenkinimą. Kitaip tariant, išlaikymas turi sudaryti sąlygas vaikui augti ir vystytis taip, kaip tai atitinka jo amžių, gebėjimus ir individualius poreikius.
Kada tėvai privalo išlaikyti pilnametį vaiką?
Dalis tėvų klaidingai mano, kad vaikui sulaukus aštuoniolikos metų pareiga jį išlaikyti automatiškai pasibaigia. Tačiau įstatymas numato ir išimtis.
Tėvai, turintys galimybę, privalo išlaikyti pilnametystės sulaukusius vaikus, kurie:
• mokosi pagal vidurinio ugdymo programą;
• mokosi pagal formaliojo profesinio mokymo programą pirmajai kvalifikacijai įgyti;
• studijuoja aukštojoje mokykloje pagal nuolatinės studijų formos programą;
• yra ne vyresni kaip 24 metų amžiaus.
Vis dėlto išlaikymas pilnamečiui vaikui nėra skiriamas automatiškai. Vertinama, ar jam iš tiesų reikalinga materialinė parama.
Teismas atsižvelgia į:
• pilnamečio vaiko turtinę padėtį;
• jo gaunamas pajamas;
• galimybes pačiam užsidirbti pragyvenimui;
• studijų pobūdį ir intensyvumą;
• kitas reikšmingas aplinkybes.
Svarbu pažymėti, kad tėvai neprivalo išlaikyti pilnamečių vaikų, kurie siekia jau ne pirmojo aukštojo išsilavinimo ar ne pirmosios profesinės kvalifikacijos.
Kaip nustatomas vaiko išlaikymo dydis?
Vieno visiems atvejams tinkamo išlaikymo dydžio įstatymas nenustato. Kiekviena situacija vertinama individualiai.
Civilinis kodeksas numato, kad išlaikymo dydis turi būti proporcingas:
• vaiko poreikiams;
• abiejų tėvų turtinei padėčiai;
• būtinybei užtikrinti vaikui normalias vystymosi sąlygas.
Tai reiškia, kad išlaikymo dydį lemia ne vien vaiko amžius ar vieno iš tėvų pajamos. Teismas vertina visumą aplinkybių.
Pavyzdžiui, nustatant išlaikymo dydį gali būti atsižvelgiama į:
• vaiko amžių;
• ugdymo ir mokymosi išlaidas;
• būrelio ar sporto veiklos kaštus;
• gydymo ar specialiųjų poreikių išlaidas;
• gyvenamosios vietos išlaikymo išlaidas;
• tėvų pajamas, turimą turtą ir finansinius įsipareigojimus.
Labai svarbu suprasti, kad pareiga išlaikyti vaiką tenka abiem tėvams. Todėl vienas iš tėvų negali būti laikomas vieninteliu atsakingu už visų vaiko poreikių tenkinimą. Kiekvienas iš tėvų prie vaiko išlaikymo turi prisidėti pagal savo finansines galimybes.
Koks yra minimalus vaiko išlaikymas?
Nors teisės aktai nenustato konkretaus minimalaus išlaikymo dydžio, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje yra suformavęs orientacinę taisyklę, kad minimaliems vaiko mėnesio poreikiams užtikrinti paprastai reikalinga suma, atitinkanti minimalios mėnesinės algos (MMA) dydį.
Žinoma, tai nėra absoliuti taisyklė.
Kiekvienu konkrečiu atveju teismas vertina:
• vaiko individualius poreikius;
• jo sveikatos būklę;
• gyvenamąją vietą;
• tėvų finansines galimybes;
• kitas svarbias aplinkybes.
Todėl vienose bylose priteisiamas išlaikymas gali būti mažesnis, o kitose – gerokai didesnis už orientacinį dydį.
Ar galima pakeisti jau nustatytą išlaikymą?
Taip. Teismo sprendimu nustatytas išlaikymo dydis nėra nekintamas.
Civilinis kodeksas numato, kad teismas gali pakeisti priteisto išlaikymo dydį, jeigu po sprendimo priėmimo iš esmės pasikeičia šalių turtinė padėtis arba kitos reikšmingos aplinkybės.
Pavyzdžiui, pagrindu kreiptis į teismą dėl išlaikymo padidinimo gali būti:
• ženkliai išaugę vaiko poreikiai;
• papildomos gydymo ar ugdymo išlaidos;
• infliacijos įtaka ir ženklus pragyvenimo išlaidų padidėjimas;
• reikšmingai pagerėjusi išlaikymą mokančio tėvo finansinė padėtis.
Tuo tarpu išlaikymo sumažinimo gali būti prašoma, kai:
• ženkliai sumažėja mokėtojo pajamos;
• pablogėja jo sveikatos būklė;
• atsiranda naujų išlaikytinių;
• iš esmės pasikeičia kitos svarbios aplinkybės.
Kada teismas keičia išlaikymo dydį?
Vien faktas, kad pasikeitė tam tikros aplinkybės, dar nereiškia, kad išlaikymas bus pakeistas.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad išlaikymo dydžio ar formos pakeitimas galimas tik tuomet, kai aplinkybės pasikeičia iš esmės. Kitaip tariant, pokyčiai turi būti pakankamai reikšmingi, kad būtų pagrįsta iš naujo vertinti vaiko poreikių ir tėvų galimybių pusiausvyrą.
Todėl kiekvienu atveju teismas vertina ne tik pasikeitusių aplinkybių faktą, bet ir jų mastą, trukmę bei įtaką šalių turtinei padėčiai.
Ką svarbu prisiminti?
Vaiko išlaikymas nėra bauda vienam iš tėvų ir nėra kito tėvo asmeninių poreikių finansavimas. Tai vaiko teisė gauti materialinį aprūpinimą iš abiejų tėvų. Dėl šios priežasties tiek nustatant išlaikymo dydį, tiek sprendžiant dėl jo pakeitimo pirmiausia vertinami vaiko interesai, jo poreikiai ir galimybės užtikrinti tinkamas augimo bei ugdymo sąlygas.
Teisinis pagrindas: Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.192 straipsnis, 3.192¹ straipsnis ir 3.201 straipsnis.